Rekreacinės jojimo rūšys:

Sveikatos stiprinimas

Jojimas yra puikus būdas atsipalaiduoti. Su tuo sutiko visi be išimties  raiteliai. Sėdint balne neįmanoma galvoti apie darbe likusias problemas, apie šeimyninius rūpesčius. Grynas oras praskaidrina mintis, o vėjas greitai išpučia visus negerumus iš galvos.
Kartu tai puiki fizinė treniruotė kūnui. Jojant dirba įvairūs kojų, nugaros, pilvo, rankų raumenys. O jojimas gamtoje – ypatinga dovana visam kūnui. Juk jojama dažniausiai užmiestyje, kaime, tad organizmas atsigauna vien nuo buvimo gryname ore. Taip periodiškai jodinėjant grūdinamas organizmas, stiprėja raumenys, plaučiai, širdis. Aktyvus judėjimas, bendravimas su žirgu, grynas oras, puikios emocijos – tai tikra palaima ir kūnui ir sielai.
Teko girdėti, jog viena iš įgimtų žmogaus baimių yra pusiausvyros praradimo baimė. Būtent jodamas žmogus mokosi išlaikyti pusiausvyrą. Jei jos nebus, išsilaikyti balne nepadės nei tvirtos kojos, nei, juo labiau, rankos. Sakoma, kad išmokus išlaikyti pusiausvyrą balne, ją lengviau rasti ir gyvenime.
Yra keletas paplitusių mitų apie jojimą ir poveikį sveikatai. Teko girdėti netgi tokį, jog neva tai nuo jojimo kojos darosi kreivos. Patyrusiems raiteliams, sportininkams, žmonėms, praleidusiems balne po 30 metų tokios kalbos kelia šypseną. Atvirkščiai, jojant gerinama laikysena, taisomi įgimti kojų, stuburo defektai. Neveltui žirgai netgi pasitelkiami žmonių sveikatai gerinti. Pasaulyje (o jau ir Lietuvoje) plačiai naudojama hipoterapija, arba gydomasis jojimas.
http://www.jok.lt/index.php?/Jojimas-jojimo-pradziamokslis/laisvalaikis-su-zirgais.html

Sveikatinimas

Sveikatinimas - jojama be balno, tačiau žirgas pabalnojamas specialiu pobalniu bei balneliu su rankena, už kurios raitelis gali laikytis. Užsiėmimai vyksta remiantis jojimo pagrindais, atliekant įvairius pratimus su trenerio priežiūra..

Sportinis jojimas

Sportinis jojimas - jojimo pagrindų mokymasis, savarankiškas žirgo valdymas (jojimas prižiūrint treneriui).

Jojimo terapija

Jojimo terapija - tai rekreacinis jojimas žmonėms su negalia. Jojimo terapija nuo hipoterapijos ar klasikinės hipoterapijos skiriasi platesniu, profesionalesniu specialistų bendradarbiavimu, įvairesniu pacientų kontingentu ir skaičiumi, specifiniu jojimo įgūdžių treniravimu bei žirgo valdymu (Heine, 1997). Jojimo terapijos tikslas – mokyti  savarankiškai valdyti ir kontroliuoti žirgą jam judant žingine ar risčia. Jojimo terapija tik iš dalies įtakoja raitelį fiziškai, tačiau pirmiausiai teikia psichologinę ir emocinę naudą. Raitelis, kuris nori dalyvauti šioje terapijos formoje, turi būti daugiau mobilus ir turėti pakankamai kognityvinių gebėjimų. Tačiau raitelis stokojantis protinių, fizinių gebėjimų ir įgūdžių, dalyvauja tik hipoterapijos užsiėmimuose. Neįgaliuosius joti dažniausiai moko profesionalūs jojimo instruktoriai, įgiję papildomai medicininių žinių. Jojimo instruktoriui užsiėmimo metu padeda padėjėjai, savanoriai, o dažnai ir kineziterapeutas. 

Hipoterapija

Hipoterapija (gr. arklys ir gydymas) - gydymas arklių pagalba. Teigiamas hipoterapijos poveikis jaučiamas žmonėms su fizine negalia, sergantiems nervų sistemos ligomis, negalintiems judėti po traumų. Ant žirgo nugaros sėdintys žmonės patiria linguojančius judesius, imituojančius eiseną. Ypač dažnai hipoterapija yra taikoma vaikams, turintiems tiek fizinę negalią, tiek intelekto sutrikimų. Taikant gydymą jojimu sustiprėja raumenys, raiščiai, padidėja vaiko pasitikėjimas savimi, savarankiškumas. Hipoterapija rekomenduojama vaikams, sergantiems cerebraliniu paralyžiumi.  Daugelyje užsienio šalių gydymas jojimu – hipoterapija - taikomas fizinei, socialinei ir psichologinei neįgaliųjų reabilitacijai. Pastebėtas dvejopas hipoterapijos poveikis: neįgalieji įsitikina, kad gali judėti (nors ir ne savomis kojomis), o tai atveria kelius ne tik emocinei ir socialinei integracijai, bet ir fiziniam stiprėjimui. Dauguma neįgaliųjų, kurių judėjimo-atramos aparatas pažeistas, negali išlaikyti pusiausvyros, jiems keblu orientuotis aplinkoje. Mokslininkų įrodyta, kad šiems ligoniams taisyklinga sėdėsena balne yra saugi ir gydanti poza - jojimas mažina raumenų skausmą, padeda sugrąžinti judesių koordinaciją bei pusiausvyrą, gerina orientaciją, kraujotaką, virškinimą, skatina proprioreceptorių veiklą, o ritmingi judesiai koordinuoja nervų ir raumenų sistemos darbą. Sėdėjimas balne gerina kūno ir galvos padėtį, valdant arklį, kojų raumenų darbas “užgesina” stuburą kaip atramą veikiančias jėgas. Raitelio svorio centras subalansuojamas. Jo nebeslegia apie 70 proc. juosmeninei stuburo daliai ir apie 80 proc. krūtininei daliai tenkančio svorio. Hipoterapija skiriasi nuo kitų kineziterapijos rūšių. Pirmieji šį metodą prieš keturis dešimtmečius pradėjo taikyti vokiečių ir šveicarų specialistai. JAV mokslininkas Jennifer Bream teigia, kad šis metodas padeda ir šeimos nariams. Mat ligoniai tampa savarankiškesni, įgyja naujų bendravimo įgūdžių. Iki tol linkę užsisklęsti ir vengę dėmesio, jie tampa ryžtingesni, pajunta gyvenimo džiaugsmą. Ypač jauni žmonės vengia pašaliečių žvilgsnių, o būdami balne jie net siekia būti pastebėti. Neįgalieji kitaip pradeda vertinti tuos, kurie jiems padeda. Savo ruožtu tėvai, nesitikėję, kad vaikas taps savarankiškesnis, mato jį besidžiaugiantį. Pensilvanijos valstybiniame universitete jau du dešimtmečius dėstoma hipoterapijos disciplina, ruošiami bakalaurai. Anglijoje vykdoma neįgaliųjų mokymo joti pakitimus. Neįgaliųjų jojimui reikalinga speciali įranga. Arkliai turi būti ramūs, sugebėti suteikti jojikui pasitikėjimo jais ir savimi.
<http://www.jojimocentras.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=20:hipoterapija&catid=5:static-pages&Itemid=11> 

Jodinėjimas žirgais gamtoje - puiki pramoga ir atgaiva dideliems ir mažesniems - visai šeimai. Jodinėti gali visi, tiek maži tiek dideli bei neįgalūs žmonės.

http://www.youtube.com/watch?v=bUN7FQsiGtY

Jojimo pradžiamokslis

Laisvalaikio jojimas žirgu gali tapti viena džiugiausių akimirkų gyvenime. Tai su niekuo nepalyginama patirtis. Žinoma, prieš leidžiantis į kvapą gniaužiantį žygį visų pirma teks išmokti tvirtai laikytis balne, išmokti suprasti ir valdyti žirgą, kitaip sakant – teks pramokti joti. Prieš išriedant motociklu į gatves tenka išmokti važiuoti aikštelėje, išlaikyti teises. Tas pats ir su jojimu. Tačiau žirgas – ne motociklas. Jis turi savo charakterį, gali būti linksmas ar pavargęs, gali „pajuokauti“ ir pabandyti nušveisti naujoką žemėn arba gali tiesiog netikėtai išsigąsti ir mestis šonan. Visa tai nepatyrusiam raiteliui gali baigtis skrydžiu iš balno. Todėl pradžioje yra būtina patyrusio trenerio priežiūra. Jau po keleto pamokų daugelis ima jausti žirgą, suprasti jo norus, poreikius, po truputį mokosi jį valdyti. Ir pats žirgas, pajutęs, kad raitelis ne naujokas ima klusniau vykdyti komandas. Nemažai pirmą kartą sėdusių į balną ėmė visai pakenčiamai joti po 10-15 pamokų. Aišku, daug kas priklauso nuo noro ir pasiryžimo išmokti, fizinio pasirengimo. Kaip ir kitų sporto šakų atveju, vaikai paprastai jojimo techniką perpranta žymiai greičiau. Jie yra drąsesni, imlesni, ne tokie susikaustę. Nors turbūt neatsiras raitelio, kuris nebūtų iškritęs iš balno, kuris nebūtų jautęs nuovargio nulipus žemėn, tačiau viską atperka pajautimas, kad su kiekviena akimirka imi vis geriau ir geriau pažinti žirgą, žinai ko iš jo laukti, kaip reaguoti į jo „išdaigas“, išmoksti koordinuoti judesius, tvirčiau jaustis balne. Iš tiesų mokytis nenustoji niekuomet, tačiau pirmosios pamokos dažnam išlieka nepamirštamos. 
 

Gamtoje su žirgais

Jojant žirgu galima patirti nuostabių akimirkų. Visų pirma tai nepaprastas laisvės pojūtis. H. Thompson yra pasakiusi, kad „jodami žirgu mes pasiskoliname laisvę“. Geriausiai tą galima patirti jojant gamtoje. Daugelis Lietuvos žirgynų pasižymi puikiu kraštovaizdžiu, yra įsikūrę gražiame gamtos prieglobstyje, o kai kurie netgi istoriškai vertinguose buvusiuose dvarų pastatuose. Jodinėti tokioje aplinkoje – nepaprastas malonumas. Tačiau netgi iš pirmo žvilgsnio įprasta pieva ar pamiškė iš balno dažniausiai pasirodo visiškai kitokia. Kiekvienas upelis, kiekvienas nuvirtęs rąstas ar pulkas išgąsdintų kurapkų gali sukelti vis kitus potyrius. Su niekuo neįmanoma palyginti plaukimo ant žirgo ežere, ramaus žingsniavimo plačia rasota pieva giedrą gegužės vakarą, risnojimo vasaros gėlių kvapų prisigėrusia pamiške, ar lėkimo šuoliais miško takeliu, kuomet saugodamas veidą iš paskutinių jėgų spaudiesi prie žirgo... Taip, tokių įspūdžių neįmanoma pamiršti!

Jojant dažnai patenkama į tokias vietas, kur kitu būdu vargu ar nukeliautum. Paprasčiausiai su žirgu gali įveikti didesnius atstumus negu keliaudamas pėsčiomis, gali atsidurti ten, kur niekaip nenuvažiuotum dviračiu ar motociklu, ką jau kalbėti apie automobilį. Yra raitelių, kurie dalyvauja ilguose turistiniuose žygiuose, vieni ar grupėmis keliauja žirgais ištisas savaites. Be abejo, tam būtinas puikus pasiruošimas, savęs ir žirgo pažinimas.

Laisvėje žirgai elgiasi visiškai kitaip nei manieže ar uždaroje aikštelėje. Gamtoje pilna gyvybės, judesio, todėl jie gali netikėtai išsigąsti, gali nedrįsti perbristi upelio ar peržengti geležinkelio bėgių. Kita vertus, gamtoje jie pasijunta laisvi, dažnai noriai leidžiasi šuoliais. Jeigu išjojama keliese, žirgai be jokio raginimo risnoja kartu ar entuziastingai leidžiasi šuoliais. Tokiais atvejais dažnai būna labai sunku sulaikyti atskirą žirgą ar pasukti jį priešinga kryptimi. Tačiau kaip tik dėl viso to – dėl laisvės pojūčio, dėl greičio ir nenuspėjamumo, dėl iššūkių ir drąsos jojimas gamtoje yra ypatingai žavus. <http://www.jok.lt/index.php?/Jojimas-jojimo-pradziamokslis/laisvalaikis-su-zirgais.html>

Žirginio sporto rūšys:

Dailusis jojimas

Išjodinėjimas, kitaip dar vadinamas dailiuoju jojimu, yra viena geriausiai žinomų žirginio sporto šakų. Dailusis jojimas kartu su konkūrais ir trikove, priklauso Olimpinių sporto šakų sąrašui. Dailusis jojimas, kitaip dar vadinamas išjodinėjimu, pagrįstai laikomas meniškiausia jojimo sporto šaka. Šių dienų varžybose raitelis ir žirgas turi atlikti seriją pratimų, vadinamų elementais, lygioje 20 x 60 m aikštėje, aptvertoje žema tvorele ir simetriškai pažymėtoje 12 raidžių - pagal jas nustatoma aikštelės vieta, kurioje atliekamas elementas.Varžybose žirgas demonstruojamas trimis aliūrais: žingine, risčia ir šuoliais. Vertinamas žirgo judesių laisvumas, lengvumas - turėtų atrodyti, kad žirgas pratimus atliekąs savo noru, o ne atsakydamas į vos regimas raitelio komandas. Todėl išjodinėjime labai svarbus tinkamas žirgo parengimas ir techniškas jojimas - tam pasiekti prireikia daugelio metų. Dailiajame jojime yra keletas rungčių: nuo lengviausių iki pačios sudėtingiausios - Grand Prix. Taip pat Pasaulyje populiarios laisvosios programos, kitaip dar vadinamos „kiurais", kuriose savitą programą raitelis atlieka pagal pasirinktą muziką, priderintą prie žirgo bėgsenos ir dueto charakterio.Išjodinėjimo varžybų metu kiekvienas raitelio bei žirgo atliekamas elementas vertinamas balu nuo 0 iki 10. Šie balai verčiami procentiniu rezultatu - laimi duetas, surinkęs didžiausią visų galimų balų dalį.

Konkūras

Konkūras – viena iš trijų olimpinių jojimo šakų – yra bene populiariausia jojimo sporto rungtis: raitelių varžybos griaunamų kliūčių aikštelėje. Raitelio tikslas – be klaidų ir greitai įveikti kliūtis. Vidutinis kliūčių aukštis svarbiausiose varžybose – 160 cm.Kiekvienoje rungtyje leidžiamas tam tikras skaičius klaidų, tačiau viršijus šį skaičių, duetas diskvalifikuojamas. Skaičiuojama kiek laiko duetas sugaišta ir kiek baudos taškų surenka įveikdamas maršrutą. Baudos taškai skiriami už žirgo nepaklusnumą, nuverstas kliūtis, viršytą kontrolinio laiko normatyvą (jeigu toks yra nustatytas) bei kitokias žirgo ar raitelio klaidas rungties įveikimo metu.

Ištvermės jojimas

Ištvermės jojimas. Paprastai raiteliai gauna ir vietovės žemėlapį su pažymėta trasa, patikrinimo ir poilsio punktais ir natūraliomis kliūtimis (vandeniu, pelkėmis, kalvomis ir t.t.).Trasa padalinta į atkarpas, tarp kurių arkliai tikrinami veterinarine apžiūra. Tikrinamas pulsas, dehidratacija, kvėpavimas, galimi sužeidimai ir kt. Reikalavimų neatitikę žirgai nebegali tęsti varžybų. Duetui ilsintis laikas taip pat skaičiuojamas, todėl svarbu, kad arklys sugebėtų greitai atsigauti ir tęsti varžybas. Būtina suprasti savo žirgą, jo siunčiamus ženklus: kada jis jau pavargęs, jam ką nors skauda, taip pat tinkamai parinkti aliūrą, paskirstyti greitį, kad žirgo jėgos užtektų visai distancijai. Raitelis gali ne tik joti, bet ir vestis žirgą už pavadžių – tai nebaudžiama. Vis dėl to, dalyvis turi būti balne kertant finišo liniją.

Trikovė

Šiuolaikinė trikovė tai trijų raitelio bei žirgo išbandymų kompleksas. Tai daug jėgų ir kruopštaus pasiruošimo reikalaujančios trijų dienų varžybos, sudarytos iš dailiojo jojimo, konkūrų bei ištvermės jojimo, arba kitaip vadinamo kroso, rungčių. Pirmąją trikovės varžybų dieną, išjodinėjimo rungties metu žirgas bei raitelis demonstruoja techniškai atliekamus elementus (pratimus), eleganciją bei tarpusavio harmoniją. Antroji diena skirta ištvermės jojimo rungčiai, kuri reikalauja žirgo bei raitelio drąsos ir ištvermės jojant atviromis didelio ploto aikštelėmis bei įveikiant įvairias kliūtis. Trečiąją trikovės varžybų dieną duetai rungiasi konkūrų aikštelėje, kur turi įrodyti savo tvirtumą, pasiruošimą, sveikatą ir jėgą po sunkios ištvermės jojimo dienos.

       Bei kiti jojimo būdai:

• Žirgų lenktynės;

• Medžioklinis jojimas -tai grupinis jojimas nelygia miškinga vietove imituojant medžioklę;

• Stiplčezas yra žirgų lenktynių forma, atsiradusi Airijoje, XVIIa. Jis savo vardą įgijo iš ankstyvųjų lenktynių, kurių tikslas buvo pasiekti bažnyčios bokštą (angl. Church steeple), iki kurio buvo lenktyniaujama;

• Raitelių žaidimai (polo, rodeo, kokparas).

Polo

Polo – raitųjų žolės riedulys. Manoma, kad pavadinimas kilo iš Tibetiečių kalbos žodžio “pulu”, kuris reiškia kamuolį. Polo būna dviejų rūšių – lauko ir arenos. Lauko polo komandą sudaro keturi raiti žaidėjai, arenos - trys. Polo laukas yra maždaug 300 metrų ilgumo ir 180-146 metrų platumo, aptvertas tvorele (arena paprastai būna mažesnė). Lauko galuose yra vartų stulpeliai maždaug 7 metrų atstumu vienas nuo kito. Pagrindinis žaidimo tikslas – įmušti kuo daugiau įvarčių smūgiuojant kamuolį į vartus.

Kokparas – tradicinis kazachų žaidimas, žaidžiamas sėdint ant arklių nugarų. Raiteliai varžosi tarpusavyje, kas greičiau įmes negyvą ožį į specialiai iškastą duobę.
<http://www.jok.lt/index.php?/Jojimas-jojimo-metodai/jojimo-budai.html>

Arklio ir raitelio apranga

Arklio apranga

Kamanų dalys ir rūšys:

1. Kaktos dirželis
2. Nosies dirželis arba kapsulė
3. Žąslai
4. Pavadys
5. Šoninis dirželis

Kamanų dalys ir rūšys

6. Pasmakrės dirželis

Balnas – arklio aprangos dalis – raitelio pasėdas.
Žąslai – žąslai plačiai naudojami ir angliško, ir vesterniško stiliaus jojikų. Tai paprasti žąslai, susidedantys iš dalies arklio burnoje ir dviejų žiedų. Gali būti įvairaus dizaino. Veikimo principas: naudojamas tiesioginis žandikaulio, liežuvio ir lūpų kampučių spaudimas.
Akidangčiai mažina arklio regėjimo lauką, kad arklys neišsigąstų judančių objektų už savęs. Akidangčiai netrukdo žiūrėti į priekį.
Vadelės - daromos iš virvės, odos ar austos pynės. Vienam arkliui valdyti reikia 8-11m ilgumo vadelių. Arklių pora valdoma kryžminėmis vadelėmis, kurių kiekvienas galas turi po dvi šakas. Viena iš tų šakų segama vienam arkliui iš išorinės, kita - 10cm ilgesnė - kitam arkliui iš vidinės pusės. Šios vadelės patogios, nes užtenka patraukti vieną vadelių pusę, kad pajustu abu arkliai. Arklys, į kurio pusę daromas posūkis, vadelių patraukimą juntą stipriau, nes jis pirmas turi pradėti sukti.
Pavalkai - pagrindinė arklio pakinktų dalis. Jie turi būti tinkamo dydžio ir atitikti arklio kaklo formą. Pavalkus sudaro kamantai - mediniai rėmai, prie kurių tvirtinamos kitos pavalkų dalys - pynė, pamušalas, ievos(odinės kilpos ienoms tvirtinti) ir sąmatos dirželis(juo sutraukiami pavalkai, kad nekeistų dydžio). Pritaikyti pavalkai gerai prigula prie arklio pečių, darbo metu daugiausia remiasi į arklio pečius viduriniuoju trečdaliu. Apačioje tarp pavalkų ir arklio kaklo turi būti toks tarpas, kad tilptų kumštis, o viršuje tarp keteros ir pavalkų - pirštas. Tinkamai parinkti pavalkai nevaržo peties sąnarių judesių, turi didesnį lietimosi paviršių ir mažiau spaudžia pečius. Pavalkais pakinkyto arklio paprastai didesnė traukiamoji galia. Tačiau jie yra sunkesni, brangesni negu plėškės, turi būti tiksliai pritaikyti kiekvienam arkliui, negalima keisti jų matmenų. Yra 12 dydžių.
Viržis(valktis) skirtas traukti vežimą. Gaminami iš virvės, odos ar grandinės ir tvirtinami prie padargų.
Plėškės krūtindiržis - pagrindinė plėškės dalis. Odinis, 10-15cm pločio. Jo galuose yra metalinės kilpos, prie kurių tvirtinami viržiai. Gerai pritaikytos plėškės 2/3 krūtindiržio turi gulėti ties peties-mentės sąnariu, truputį virš jo, bet viršutinis krūtindiržio kraštas neturi spausti gerklės.

Arklio apranga

Balnelis - naudojamas kinkant vieną arklį. Jis laiko ienų, pavalkų ir lanko svorį. Balnelių yra dviejų rūšių. Plokšti, be tvirtų rėmų tinka žemą gogą turintiems arkliams. Tokį balnelį sudaro viena ištisinė arba dvi pagalvėlės, iš viršaus aptrauktos stora oda, kuri tas pagalvėles sujungia.Per balnelio viršuje pritvirtintas grandis perkišamas odinis diržas - pakeltinė. Aukštas balnelis - puslankiu išlenkta metalinė plokštė, prie kurios galų pritvirtintos metalinės arba medinės lentelės su pagalvėlėmis, - naudojamas liesiems ir aukštą gogą turintiems arkliams. <http://arkliai.info/amunicija/>

Raitelio apranga

Kiekvienas raitelis privalo dėvėti šalmą. Taip pat dėvimi ilgi batai, pirštinės ir kelių apsaugos, apsisaugoti nuo smūgių. Raiteliui reikalingos savybės - lankstumas, judesių koordinacija, dėmesio koncentravimas.

Ratelis

Raitelė

  

Šalmas - galvos apdangalas, saugantis galvą nuo mechaninio pažeidimo.

Ilgi jojimo batai - thermo jojimo batai. Atsparūs vandeniui stori guminiai batai su neslidžiu padu ir 4 lipniomis sagtimis su atšvaitais dydžio reguliavimui.

Pirštinės – patogios jojimo pirštinės bet kuriuo oru, neslystančios.

Jojimo kelnės –  minkšta medvilninė medžiaga ir neslystančios medžiagos įsiuvas ties keliais.

Liemenė - atspari vandeniui, pralaidi orui. <http://oaze.forumotion.com/t158-raitelio-apranga>