Jojimo pradžiamokslis

Laisvalaikio jojimas žirgu gali tapti viena džiugiausių akimirkų gyvenime. Tai su niekuo nepalyginama patirtis. Žinoma, prieš leidžiantis į kvapą gniaužiantį žygį visų pirma teks išmokti tvirtai laikytis balne, išmokti suprasti ir valdyti žirgą, kitaip sakant – teks pramokti joti. Prieš išriedant motociklu į gatves tenka išmokti važiuoti aikštelėje, išlaikyti teises. Tas pats ir su jojimu. Tačiau žirgas – ne motociklas. Jis turi savo charakterį, gali būti linksmas ar pavargęs, gali „pajuokauti“ ir pabandyti nušveisti naujoką žemėn arba gali tiesiog netikėtai išsigąsti ir mestis šonan. Visa tai nepatyrusiam raiteliui gali baigtis skrydžiu iš balno. Todėl pradžioje yra būtina patyrusio trenerio priežiūra. Jau po keleto pamokų daugelis ima jausti žirgą, suprasti jo norus, poreikius, po truputį mokosi jį valdyti. Ir pats žirgas, pajutęs, kad raitelis ne naujokas ima klusniau vykdyti komandas. Nemažai pirmą kartą sėdusių į balną ėmė visai pakenčiamai joti po 10-15 pamokų. Aišku, daug kas priklauso nuo noro ir pasiryžimo išmokti, fizinio pasirengimo. Kaip ir kitų sporto šakų atveju, vaikai paprastai jojimo techniką perpranta žymiai greičiau. Jie yra drąsesni, imlesni, ne tokie susikaustę. Nors turbūt neatsiras raitelio, kuris nebūtų iškritęs iš balno, kuris nebūtų jautęs nuovargio nulipus žemėn, tačiau viską atperka pajautimas, kad su kiekviena akimirka imi vis geriau ir geriau pažinti žirgą, žinai ko iš jo laukti, kaip reaguoti į jo „išdaigas“, išmoksti koordinuoti judesius, tvirčiau jaustis balne. Iš tiesų mokytis nenustoji niekuomet, tačiau pirmosios pamokos dažnam išlieka nepamirštamos. 
 

Gamtoje su žirgais

Jojant žirgu galima patirti nuostabių akimirkų. Visų pirma tai nepaprastas laisvės pojūtis. H. Thompson yra pasakiusi, kad „jodami žirgu mes pasiskoliname laisvę“. Geriausiai tą galima patirti jojant gamtoje. Daugelis Lietuvos žirgynų pasižymi puikiu kraštovaizdžiu, yra įsikūrę gražiame gamtos prieglobstyje, o kai kurie netgi istoriškai vertinguose buvusiuose dvarų pastatuose. Jodinėti tokioje aplinkoje – nepaprastas malonumas. Tačiau netgi iš pirmo žvilgsnio įprasta pieva ar pamiškė iš balno dažniausiai pasirodo visiškai kitokia. Kiekvienas upelis, kiekvienas nuvirtęs rąstas ar pulkas išgąsdintų kurapkų gali sukelti vis kitus potyrius. Su niekuo neįmanoma palyginti plaukimo ant žirgo ežere, ramaus žingsniavimo plačia rasota pieva giedrą gegužės vakarą, risnojimo vasaros gėlių kvapų prisigėrusia pamiške, ar lėkimo šuoliais miško takeliu, kuomet saugodamas veidą iš paskutinių jėgų spaudiesi prie žirgo... Taip, tokių įspūdžių neįmanoma pamiršti!

Jojant dažnai patenkama į tokias vietas, kur kitu būdu vargu ar nukeliautum. Paprasčiausiai su žirgu gali įveikti didesnius atstumus negu keliaudamas pėsčiomis, gali atsidurti ten, kur niekaip nenuvažiuotum dviračiu ar motociklu, ką jau kalbėti apie automobilį. Yra raitelių, kurie dalyvauja ilguose turistiniuose žygiuose, vieni ar grupėmis keliauja žirgais ištisas savaites. Be abejo, tam būtinas puikus pasiruošimas, savęs ir žirgo pažinimas.

Laisvėje žirgai elgiasi visiškai kitaip nei manieže ar uždaroje aikštelėje. Gamtoje pilna gyvybės, judesio, todėl jie gali netikėtai išsigąsti, gali nedrįsti perbristi upelio ar peržengti geležinkelio bėgių. Kita vertus, gamtoje jie pasijunta laisvi, dažnai noriai leidžiasi šuoliais. Jeigu išjojama keliese, žirgai be jokio raginimo risnoja kartu ar entuziastingai leidžiasi šuoliais. Tokiais atvejais dažnai būna labai sunku sulaikyti atskirą žirgą ar pasukti jį priešinga kryptimi. Tačiau kaip tik dėl viso to – dėl laisvės pojūčio, dėl greičio ir nenuspėjamumo, dėl iššūkių ir drąsos jojimas gamtoje yra ypatingai žavus. <http://www.jok.lt/index.php?/Jojimas-jojimo-pradziamokslis/laisvalaikis-su-zirgais.html>